Augintiniams meilės nestinga

rugsėjo 30, 2012 in Augintiniai

Meile šunims Laima Šarpnickienė “serga” nuo gimimo. Pirmoji dovana jai buvo šuniukas.

Prieš šešiolika metų Laima ir Vydas Šarpnickai pradėjo užsiimti šunininkyste. Šunininkystę Laima įvardija labiau ne verslu, o hobiu. Kiek uždirbi – tiek tenka atiduoti tiems patiems augintiniams. Su veislyno augintiniais dalyvaujama įvairiose parodose. Jos įsteigtas veislynas “Laimės lašas” priklauso Lietuvos kinologų draugijos Klaipėdos skyriui.

čiau čiau šuo

Kaip pasakojo Laima Šarpnickienė, pirmąjį šunį – vokiečių aviganį – įsigijo iš Klaipėdos policijos komisariato. Anot jos, “vyras parvilko kalaitę”. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kalaitei reikėjo kavalieriaus …

Kaip teigė L. Šarpnickienė, gaila, kai augintiniai serga. Kai kalė gimdo, ir ji pati “gimdo” … Ne kiekvienos veislės šunį laikysi bute. O jeigu tų šunų daugiau, jau reikia atskiros sodybos, t.y. tam reikiamos vietos; ar tarpusavyje gali “sutarti” skirtingų veislių šunys. “Veislė turi patikti, juk šuo supras, jei jo niekada nepaglostysi, kad jo nemyli”, – sakė Laima. Su kiekvienu augintiniu reikia pabendrauti, pakalbėti, visi nori būti paglostomi, mylimi. Anot pašnekovės, šunys moka “papasakoti” savo bėdas, parodo, kur skauda. Štai čiau – čiau veislės kalaitei skauda ausį, ji apie savo negalavimą “pasakė” šeimininkei.


Per šešiolika metų sukaupta tam tikros patirties. L. Šarpnickienei skambina, prašo pagalbos, patarimo. Be veterinarijos gydytojo pagalbos ir jos pačios augintiniai neapsieina. Gelbėja skuodiškis veterinarijos gydytojas Ramutis Šakalys.

Vasario mėnesį Laima ir Vydas Šarpnickai Mosėdyje nusipirko apleistą sodybą. Norėjo arčiau Klaipėdos, bet namai kainavo brangiai. Mosėdyje patiko vieta, nes sodyba erdvi. Vydas yra kilęs iš mūsų rajono, nuo Šačių. Laima – klaipėdietė, bet labai gražiai kalba žemaitiškai. Vydas dirbo Klaipėdos policijoje, dabar jau keletą metų yra užtarnautame poilsyje – tvarko sodybą ir rūpinasi šunimis.

Dabar Šarpnickų šeima turi dvidešimt vieną keturkojį. Dar aštuoni “vaikučiai”. Auginami ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai Čiau – Čiau veislės rudos ir juodos spalvos šunys, taip pat – Taksai, Šarpėjai, Vokiečių aviganiai, Rytų Europos aviganiai, Cvergpinčeriai. Gausioje šunų šeimynoje yra ir du katinai – Rusų mėlynoji kolorpoidė ir Britų trumpaplaukis. Šunis šeria jiems skirtu sausu maistu, košių neverda.

Pasitaiko, kad kai kurie augintiniai “grįžta” į savo šeimą. Vienas toks buvo priimtas, kai žuvo jo šeimininkas. Jeigu reikia, anot Laimos, šunų šeimininkai pas juos atveža pasaugoti savo keturkojus. Juk reikia išvažiuoti į laidotuves, vestuves, atsiranda kitų reikalų. Kaip teigė pašnekovė, ne kiekvienam pirkėjui ji parduoda tos ar kitos veislės šunį. Yra buvę atvejų, kai, atvykus pirkėjams iš kito Lietuvos galo, ji nepardavė šuniukų. Šeimininkė matė, kad šuo niekada nebus jų, tad ir nepardavė. Anot Vydo, naujoji “šeimininkė” čiau – čiau šuniuką norėjo apgyvendinti voljere, kai lauke spaudė 20 laipsnių šaltukas. O ji pati buvo apsirengusi storiausiais kailiniais …. Ne visiems parduoda ir turguje, internetu. Čiau – čiau veislės šunis Laima palygino su “kietais” žemaičiais, nes jie užsispyrę, jiems reikia sakyt du sykius. Tai labai protingi ir gražūs šunys. Pavyzdžiui, taksai “pakelia” nuotaiką. Grįžti namo pavargęs, supykęs ant viso pasaulio – taksas gali “pakelti iš numirusių”. Jis neįkąs, bet gali “negyvai užlaižyti”. Šarpėjų veislės šunys – individualistai. Šarpėjai “sutaria” su taksais. Neretai žmonės sako, jog šarpėjams reikia valyti raukšles, su jais daug problemų. Bet, anot pašnekovės, kalaitę išmaudo, paskiepija, ir jokių problemų. Kadangi ji gyvena su taksais, tad visus higieninius reikalus jie ir “atlieka”.

Veislyne “Laimės lašas” yra šunų, įsigytų Lietuvoje, yra atvežtinių ir iš užsienio šalių: Švedijos, Vokietijos, Lenkijos. “Pamatai parodoje ir jis “prikibo”, – taip apie į veislyną atėjusius šunis sako Laima. Trumpaplaukio čiau – čiau veislės šuns išieškojau pusėje Europos. Važiuota į įvairiausias parodas, bet jis “surastas” …. Kaune. Pamačiusi, L. Šarpnickienė negalėjo atsispirti jo grožiui. Tad įsigijo, nors jis jau buvo truputį daugiau nei metų. Jo tėvas – atvežtinis, iš JAV, Europos čempionas, o jos augintinis – jau Lietuvos čempionas.

Kaip teigė pašnekovė, ji su savo augintiniais dalyvauja įvairiose kinologų draugijos rengiamose parodose. Jose reikia dalyvauti, nes “vaikučiai” neturės dokumentų, patvirtinančių, kad jie yra veisliniai. Taip pat patinai turi “pasitvirtinti” čempiono vardą, t. y. jie turi dalyvauti ir gerai pasirodyti parodose, turi atitikti ir keliamus medicininius reikalavimus, kad galėtų poruotis su veislinėmis kalaitėmis. Yra atsižvelgiama į senelius, prosenelius. Kuo labiau tituluotesni “tėvas ir motina”, tuo brangesni jų šuniukai. Pasitaiko, kad iš vados tenka vieną kitą išbrokuoti. Atvažiuoja komisijos, tikrina. Brokuoti augintiniai parduodami už simbolinę kainą. Tokie šunys netinka veisimui.

Pasak L. Šarpnickienės, jei šunininkystė būtų verslas – tai ji būtų milijonierė, bet tai – labiau hobis. Ji niekada negalėdavo “praeiti“ pro šunį. Skaito specialią literatūrą, domisi naujovėmis, naujais keliamais reikalavimais augintiniams. Kinologų draugija priima naujus nutarimus, sprendimus, kurių privalu laikytis. Mat L. Šarpnickienė priklauso Lietuvos kinologų draugijos Klaipėdos miesto sportinių – medžioklinių šunų klubui “Auksinis fazanas”.

Būna, kad šunys serga. Į pagalbą tenka kviestis veterinarijos gydytoją. Ligos, kuriomis serga keturkojai, tokios pačios, kaip ir žmonių. “Šunims viskas vyksta septynis kartus greičiau nei žmonėms. Jei žmogus per savaitę pasveiksta, tai šuo per trejetą dienų, nesuteikus reikiamos pagalbos gali atsisveikinti su gyvenimu”, – apie šunų ligas kalbėjo pašnekovė.

Vydas, anot Laimos, yra šunų mylėtojas. Jis turi “savo” šunis, kuriais ir rūpinasi. Tikras vyras turi turėti didelius šunis, pavyzdžiui, vokiečių aviganius ir pan. Juk vyras nesives pinčerio, ar jorkšyro, o jei vedasi, tai, anot pašnekovų, atrodo keistokai …

Augintinį paruošti parodoms nėra taip paprasta. Vien išvaizdai reikia skirti nemažai laiko. Čiau – čiau veislės šunį dvi moterys, dirbančios su fenais, sušukuoja ir parodai paruošia tik per aštuonias valandas.

Su kai kuriais augintiniais Laima kalba rusiškai, vokiškai ar žemaitiškai. Štai čiau – čiau veislės kalaitė “Ala Borisovna” supranta rusų kalbą … Su taksu Engels Orion bent porą metų kalbėjo vokiškai … Šuo turi suprasti komandas. Šunys mokomi specialiuose kursuose. Ir šeimininkas turi „tikti“ prie šuns. Kaip teigė V. Šarpnickas, jei šuo per parodą teisėjui parodo dantis, būna diskvalifikuojamas. Pavyzdžiui, augintinio Engels Orion “padarymas čempionu” kainavo septynis tūkstančius litų.

Laimai visada patiko “džekiai”, “meškiai”, bet laikant tokius šunis – jų atžalų neparduosi ir nepadovanosi … Juk reikia kažkaip duoną jiems uždirbt. Anot pašnekovės, kiekvienas turime turėti savo šaukštą. Be šunų ji neįsivaizduoja savo gyvenimo. Į jų šeimą iš pradžių “atėjo” vienas šuo, po to antras, trečias … Visiems atsirado vietos.

Apie šunis L. Šarpnickienė gali pasakoti ir pasakoti. Šarpėjai ir čiau – čiau veislės šunys yra mėlynais liežuviais. Kai kas apie čiau – čiau veislės šunis sako, kad jie agresyvūs, bet tokiais juos padaro jų šeimininkai. Kiekvienas augintinis turi savo charakterį, kartais būna be nuotaikos. Kaip teigė Vydas, su šunimis dirbti lengviau nei su žmonėmis. Tą supratęs, dirbdamas policijoje.

Į šunininkus kreipiasi žmonės, turėdami vieną šuniuką. Kad ir kiemsargiuką. Domisi, kaip reikia nagus nukarpyti, “išvaryti” kirmėles ir t.t. Beje, anot pašnekovų, gyventojai dar labai menkai tesuvokia pasiutligės grėsmę. Nenorėdami paskiepyti augintinių, juos paslepia … , bet nepagalvoja, koks pavojus slypi. Reikia apsaugoti save, savo artimuosius bei aplinkinius. Susirgęs pasiutlige žmogus nebeišgyvena. Pasiutligę gali pernešti ir katės.

Būna, kad savo veislyną vienai kitai dienai tenka palikti. Palieka maisto, vandens. Jei reikia, galima paprašyti kaimynų, kad augintiniams įpiltų vandens.

Veislyno “Laimės lašas” šeimininkė Laima ir jos vyras Vydas turi gausią šeimą, kuria rūpinasi kiekvieną dieną. Uodeguotieji augintiniai jiems tarsi šeimos nariai.

Apie veislyną „Laimės lašas“ rašė nepriklausomas Skuodo rajono laikraštis „Mūsų žodis“ 2008.08.19 Nr.63(7671).

Kalbino korespondentė Rūta Ronkauskienė.