Gyvybės ugdymas

spalio 1, 2012 in Pasaulėžiūra

Pasaulyje gyvena daugybė žmonių ir mes dažniausiai nelinkę kalbėtis su kiekvienu sutiktuoju. Aš su daugeliu jūsų neturiu bendro pažįstamo, todėl nėra kam manęs pristatyti – supažindinti. Taigi nieko kito nelieka, teks prisistatyti pačiam.

Manęs dažnai klausia, kas aš esu? Ir atsakymas tėra vienas: aš – rodyklė, kuri rodo kryptį. Kiekvienas žmogus turi laisvę pasirinkti savo gyvenimo kelią tokį, kokio nori. Kelių yra daugybė ir susiorientuoti dažniausiai būna nelengva. Rodyklė reikalinga tiems, kurie ieško, kurie pasiklydę kelių labirintuose, kurie pavargo beieškodami, kurie nori tapti savo likimo kalviais. Kiekvienas žmogus turi tokį gyvenimą, kokį susikuria pats. Jeigu jis sąmoningai nekuria, tada jo gyvenimas teka atsitiktine vaga. Tokiems galioja dėsnis: „Nuo likimo nepabėgsi“. Su tokiais likimas daro ką nori, nes jie yra kaip medžio pamestas lapas, nešamas vėjo.

Šis straipsnis skirta tiems, kurie nori patys kurti gyvybę savo viduje ir išorėje. Tai nėra lengvas darbas. Kad jis būtų įmanomas reikia ugdyti savyje visas kūrėjui būtinas savybes. Mūsų civilizacija yra „Mirties civilizacija“, nes ji sukūrė mirties kultūrą, o pastaroji baigia sunaikinti ją sukūrusią civilizaciją. Kita turėtų būti gyvybės civilizacija, todėl šioje knygoje bus bandoma pažvelgti į pasaulį gyvybės kultūros akimis, principais, vertybėmis. Aš nelaikau savęs naujos kultūros žinovu, bet manau, kad kiekvienas mąstantis žmogus nesunkiai gali suvokti pagrindinius jos principus. Visi žmonės sukurti gyvenimui, o ne mirčiai, todėl gyvybės dėsniai įrašyti kiekvieno širdyje. Tie, kurių protas neužgožia širdies balso ir nėra per daug sudarkytas griovimo idėjos, stengiasi gyventi pagal juos.


Šis rašinys nėra gyvenimo vadovas, nauja evangelija, religija. Tai bandymas suvokti ir išgyventi naują būtį, kurios dar nėra ir kuri galbūt visai kitokia nei dabartinis jos suvokimas. Nėra jokio noro pakeisti skaitytojo pasaulėžiūrą, primesti savo nuomonę kitiems. Tai dovana tiems, kas sugebės priimti, ir nėra didesnės dovanos už gyvybę.

Gyvybės ugdymo įrankiai

Gyvybės naikinimui žmonija sukūrė daugybę įrankių: pradedant ietimi, baigiant šiuolaikinių technologijų branduolinėmis raketomis. Ir tai dar ne pabaiga. Patirtis didžiulė, bet mums reikia kūrybos įrankių.

Po ilgų ieškojimų suvokiame, kad žmonės daug tūkstantmečių užsiėmė tik griovimu, todėl kuriančios patirties ir tam tinkamų įrankių nėra. Išbandę visas priemones ir galimybes, bet pasilikę aklavietėje, protingi žmonės kreipiasi į paskutinę instanciją – Dievą. Nieko kito nelieka ir šioje situacijoje, todėl susirandame Šventąjį Raštą, kur padėję nemažai pastangų atrandame evangelijos pagal Joną prologą:

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“.

Pagaliau šviesa. Įrankis surastas. Jeigu Dievas sukūrė pasaulį Žodžio pagalba, tai tas įrankis turėtų tikti ir gyvybės kūrimui. Bet džiaugsmo akimirkos trumpos. Įrankis yra, o kaip juo naudotis visiškai neaišku. Vėl ilgi metai ieškojimuose su apgaulingais iliuzinio atradimo džiaugsmo akimirksniais, virstančiais juodais beviltiškos aklavietės mėnesiais. Greitai pasaka sekama, bet negreitai laikas bėga. Po daugelio nesėkmingų bandymų išspręsti šį uždavinį protas besąlygiškai kapituliuoja. Jis nusivylęs kvaila idėja, išvargęs ir užsnūsta. Sąmonės erdvę užpildo tamsa ir mirtina tyla. Atrodo, jog neliko net gyvybės ženklo. Visiško bejėgiškumo būsenoje dingsta laiko ir erdvės suvokimas.

- Be manęs tu niekas, – atplaukia iš tamsos proto balso šešėlis.

Prabėga akimirka, o gal ir visa amžinybė, kol pasigirsta tylus šnabždėjimas. Sąmonės ausys, apkurtę nuo proto riaumojimo, sunkiai suvokia tylius garsus, bet tamsą perskrodžia suvokimo žaibas – tai širdies balsas. Širdis, suluošinta žiaurumo, sužeista pykčio strėlėmis, apledėjusi nuo abejingumo šalčio, bando ištarti išsigelbėjimo žodžius. Pamažu nežinios rūke išryškėja migloti jų kontūrai:

- Panaudoti Žodį kaip įrankį gyvybės kūrimui galima tik priaugus iki Jo.

Dieviškas įrankis galingas ir išjudinti Jį gali tik stiprios rankos. Protas gudrus, jis tik apsimetė, kad miega. Dabar, kai viskas paaiškėjo, laikas veikti. Pertikrinami visi informacijos šaltiniai, religijos, filosofijos, magijos mokslai, atkasami apdulkėję Vedų raštai. Veiklos daug. Keliems tūkstančiams metų pakaks, o vėliau pamiršus ar išbarsčius tai, kas buvo pradžioje, vėl galima viską pradėti iš naujo.

Taip ir gula amžių dulkės ant paties galingiausio stebuklingo dieviško įrankio. Gal dėl to ir buvo sukurtos pasakos apie stebuklingą kardą, laukiantį galiūno rankos, kad būtų nugalėtas Mirties Slibinas. Bėga šimtmečiai pro šalį atnešdami ir nusinešdami vis naujus proto galiūnus. Protas stebina pasaulį vis naujais atradimais ir išradimais, o Mirties Slibinas nepasotinamas ir nenugalimas ryja tūkstančius vis naujų aukų. Kartais atrodo, jog Protui pavyko pergudrauti Slibiną, bet, deja, džiaugsmo akimirkos trumpos. Susižavėjęs savo veikla jis net nemato kelio, kuriuo eina ir kur tas kelias veda. Sukaupęs visas jėgas kovai su mirtimi protas negali suvokti to, ką daro.

Vienas protingas filosofas pasakė: „Mirtis – tai gyvybės trūkumas“. Tai reiškia, mirtyje gyvybės nėra. Kaip galima sunaikinti tai, ko nėra? Protas tūkstančius metų kovoja su tuštuma ir giriasi, kad ją beveik nugalėjo. Išmintingi žmonės, norėdami nugalėti tuštumą ją kuo nors užpildo. Vargu ar įmanoma užkapoti tuštumą kardais ar susprogdinti bombomis. Išklaidžioję daugybę pasaulio kelių ir šunkelių pagaliau prieiname prie išvados: „nugalėti mirtį galima užpildžius ją gyvybe“. Dabar iškilo problema, kur gauti gyvybės?

Mūsų patirtis žino daugybę būdų kaip galima ją išvaryti iš kūno, o kaip sugrąžinti – kol kas neišspręstas uždavinys. Daugybę amžių ugdydami savo sugebėjimus griauti mes tapome galiūnais griovime ir išlikome visiškais bejėgiais kūryboje. Anastasija Vladimiro Megre knygose „Skambantys Rusijos kedrai“ mūsų civilizacijos problemą nušvietė trimis žodžiais: „Kalta griaunanti idėja“. Daug žmonių perskaitė šiuos žodžius, bet nieko nesuprato, nes griaunančios mus galios išliko ir niekas nepasikeitė viduje ir išorėje. Išmintis mums sako: „Su kuo sutapsi, toks ir tapsi“. Mes per daug ilgai buvome susitapatinę su griaunančia idėja ir jos energijos persunkė visą mūsų būtį, ypatingai sąmonės ir pasąmonės lygmenis. Atsisakyti jos – reiškia atsisakyti savęs. Tai tolygu savižudybei, todėl geriau ignoruoti tuos žodžius lyg jų ir nebūtų. Tas sprendimas priimamas pasąmonės lygyje, todėl mes to net nepastebime. Suveikė savisaugos instinktas ir laikinoji gyvybė išgelbėta, o amžinoji prarasta. Mūsų griaunanti patirtis ir šioje situacijoje yra bejėgė, todėl reikia ieškoti kito kelio. Mes negalime išsivaduoti iš griaunančių energijų jas išmesdami arba atsisakydami, nes jos tapo mūsų būties dalimi. Vienintelis patikimas būdas išspręsti šį uždavinį – tai perkeisti energijas iš griaunančių į kuriančias. Šis būdas tinka tik toms energijoms, kurios yra viduje. Skaitytojui gali iškilti klausimas: „Kur gauti kuriančių energijų“?

Mylintis Tėvas, kuris yra visur, kurdamas šį pasaulį ir mums padovanojo visą komplektą energijų, skirtų kūrybai. Deja mes atsisakėme jų ir tapome luošais, sunkiai velkančiais savo irstančius kūnus gyvenimo keliu. Gimęs skraidyti panoro šliaužioti. Todėl stebuklingas dieviškas kūrybos įrankis – žodis, tapo mums nepasiekiamas

Energijų perkeitimas

Norint perkeisti mūsų būties energijas iš griaunančių į kuriančias reikia pakankamai gerai pažinti jų formavimo mechanizmus ir struktūras. Būtina išsiaiškinti, kokios priemonės naudojamos perkeitimui.

Žmonijos istorijos raidoje buvo daug žmonių, bandančių pažinti nematomus dvasinius pasaulius. Jie paliko savo pažinimo aprašymus su jų struktūrų ar dalių modeliais. Ne visi jie pakankamai tikslūs, kad tiktų naudojimui, bet sugebant atsirinkti, galima juos taikyti. Modelių kūrimas yra subtilus procesas, kartais reikalaujantis kruopštaus ilgamečio darbo ir filosofinio, religinio, mokslinio pagrindo. Savo kelyje naudojuosi literatūroje aprašytais modeliais, kuriuos pavyko pritaikyti, todėl naudojama terminologija pagal jų aprašymus.

Žmonių sukurti dvasinių pasaulių modeliai neparodo tikslaus jų vaizdo. Tai dažniausiai primena darželinukų pastangas savo piešiniuose pavaizduoti materialią aplinką. Nežiūrint to kai kurie modeliai veikia. Dvasinių pasaulių struktūra turi savo hierarchiją, todėl reikalinga laikytis tam tikros tvarkos. Energijų perkeitimas pradedamas nuo „Nuodėmių lauko“, kurio modelis aprašytas Jono Markūno knygoje: „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei susirgimų priežastys ir galimybės jų išvengti“. Daugeliui žmonių leidžiama turėti aplink save griaunančių energijų lauką iki 30 m, jeigu padidėja virš leistinos ribos – tai kiekvienas naujas metras skaičiuojamas kaip neigiamo lauko dalis. Aš naudoju supaprastintą modelio variantą ir savo surastas priemones lauko perkeitimui, kurios mažai skiriasi nuo pasiūlytųjų. Neigiami nuodėmių laukai turi tik jiems būdingus požymius: padidėjęs irzlumas, agresija, atsitiktinių traumų pavojus, nestabili psichinė būsena, sutrikusi medžiagų apykaita ir atskirų organų veikla. Kai neigiamas laukas viršija (-10) metrų ribą gali pasireikšti emocinio diskomforto pojūčiai, kurie, po ilgesnio nepertraukiamo poveikio (daugiau kaip trys savaitės), virsta chroniškais susirgimais. Griaunančios nuodėmių lauko energijos perkeičiamos per atgailą arba pasninką. Galima naudoti ir jų derinius. Senajame Testamente aprašyta atgailos forma: „Apsirengti ašutinę, pasibarstyti galvą pelenais ir pasninkaujant (ne mažiau 10 dienų) melsti Viešpatį atleidimo. Katalikų bažnyčioje reikia tinkamai atlikti išpažintį, dalyvauti Mišiose ir priimti Komuniją. Kitose bažnyčiose ir tikėjimuose naudojamos jiems priimtinos atgailos formos, todėl tie, kas juos praktikuoja, žino kaip tai daryti. Aš naudoju atgailos formą, kuri tinka visoms tikėjimo rūšims – tai išreiškianti atgailą žodinė formulė, Malda, kalbama kontempliacijos būsenoje:

„Aš prašau atleidimo visų žmonių, su kuriais buvau susitikęs savo gyvenime konfliktinėse situacijose už tai, ką esu jiems blogo padaręs, ir atleidžiu visiems už visą man padarytą blogį“.

Šios formulės pakanka perkeisti visoms neigiamoms nuodėmių lauko energijoms, išskyrus gyvybės atmetimo programą, kuri medicinos moksle vadinama „Abortiniu sindromu“. Šio tipo griaunančios programos susiformuoja ne tik po fizinio, bet ir emocinio ar mentalinio aborto. Jų perkeitimui reikalinga kitokia formulė:

„Aš prašau atleidimo visų sielų, kurioms neleidau įsikūnyti“.

Kad šios formulės veiktų, reikia jog maldos vadovo ryšio su Dievu lauko dydis būtų ne mažesnis kaip šimtas metrų ir jis pats teigiamame lauke.

Aleksandras Svijašas savo knygoje: „Kaip gyventi be bereikalingų išgyvenimų“ aprašė kito lygmens modelį, kurį pavadino Karmos indu. Griaunančios karminės energijos yra dviejų rūšių: brandžios ir naujos. Brandžios yra tokios, kurios ateina iš praeities – tai tėvų ir protėvių arba giminės karma. Gali būti ir paties žmogaus karma iš ankstesnių gyvenimų. Daugelis atmeta karmos dėsnio sąvoką, nes katalikų bažnyčia laikosi dogmos, jog kiekvienas žmogus gyvena tik vieną kartą ir mirusiojo siela negali įsikūnyti naujame kūne.

Evangelijose pagal Matą ir Morkų po Kristaus atsimainymo ant Taboro kalno įvyko toks pokalbis:

- Jie paklausė jį sakydami: „Tai kam gi fariziejai ir Rašto žinovai sako, kad pirma turi ateiti Elijas?“, – Atsakydamas jis jiems tarė: „Elijas pirma ateis ir visa atitaisys. Bet aš sakau jums, kad Elijas jau atėjo, tačiau jie jo nepažino ir padarė su juo, ką tik norėjo, kaip apie jį parašyta…“

Tuomet mokiniai suprato, kad jis jiems kalbėjo apie Joną Krikštytoją.

Belieka konstatuoti, kad Elijo siela įsikūnijo tapdama Jonu Krikštytoju. Panašių pavyzdžių galima rasti ir daugiau, bet aš nenoriu kritikuoti ar įrodinėti bažnyčios dogmų nepagrįstumo – tai ne mano reikalas. Biblija yra Dieviškos ir žmogiškosios išminties knyga, o nematomų dvasinių pasaulių suvokimui nieko geresnio mes neturime. Jeigu mes atsisakysime karmos dėsnio sąvokos, prarasime galimybę išsivaduoti iš tam tikro kiekio mus griaunančių energijų. Nors persikūnijimas įmanomas ne visada.

Visos žemėje esančios gyvybės rūšys yra atitinkamo sąmoningumo lygio. Kiekvienam lygiui sukurta jam reikalinga materiali forma su komplektu savybių, skirtų tobulam sąmoningumo ugdymui per gyvenimo patirtį. Sąmonė, sukaupusi pakankamą patirties kiekį įsikūnija į kitą formą tolimesniam augimui. Žmonių gyvybės formai suteikta pasirinkimo laisvė, todėl sąmonė gali ne tik augti, bet ir degraduoti, jeigu pradeda ugdyti griaunančią patirtį. Sąmoningumui nukritus žemiau žmogiško lygio po mirties sąmonė sunaikinama. Evangelijoje pagal Matą parašyta: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, o sielos negali užmušti. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“.

Nebrandžios karmos energijos sunaikinamos tokia pat formule, kuria apvalomas nuodėmių laukas. Brandžios – tokia formule:

„Savo protėvių vardu aš prašau atleidimo visų žmonių, kuriems jie buvo ką nors bloga padarę ir jų vardu atleidžiu visiems už jų jiems padarytą blogį“.

Kad ši formulė atliktų savo paskirtį meditacijos vadovo ryšio su Dievu laukas turi būti ne mažesnis kaip 350 metrų, o visų dalyvaujančių nuodėmių laukai teigiami. Tiems, kurie skaito šį tekstą, energijų perkeitimas vyksta, jeigu jų sąmoningumo lygis yra antros arba aukštesnės pakopos. Kad šios meditacijos padėtų pirmos pakopos žmonėms, jiems reikia ugdyti savo sąmoningumą bent jau iki antros pakopos. Tai plati tema ir ją reikia panagrinėti atskirai. Pirmos pakopos žmonių yra apie 20%.

Amerikos filosofas ir rašytojas Ron Hubbard knygoje „DIANETICS“, (Dianetika) aprašė dar vieną žmogiškosios būties dalies modelį, kurį, pagal autoriaus terminologiją, vadinsime Psichosomatiniais blokais. Tai griaunančių energijų struktūros, kurios kaupiasi fizinio kūno ir psichiniuose lygiuose. Aš naudojuosi tik aprašytu modeliu be autoriaus naudojamų apvalančiųjų technologijų. Apvalymui geriausiai tinka „stebuklingas“ dieviškas įrankis – Žodis:

„Te persikeičia visos griaunančios psichosomatinių blokų energijos į kuriančias“.

Šiai meditacijai reikia vadovo ryšio su Dievu lauko ne mažesnio kaip 500 metrų, o dalyvių nuodėmių laukai turi būti teigiami ir karmos inde ne daugiau kaip 47%. Likusių vidinių ir išorinių griaunančių energijų perkeitimui reikalingas tiesioginis pokalbis su vadovu, turinčiu tam procesui būtinų galių bei supratimo.

Fizinių ir dvasinių energijų ugdymas

Kalbant apie fizines ir dvasines energijas iš pradžių reikia pasirinkti jų struktūrinį modelį, kuris būtų kiek įmanoma arčiau tikrovės. Praktikoje pasiteisinęs modelis yra toks: materialus kūnas, emocinis, mentalinis, astralinis, dvasinis. Visus išvardintus lygius (kūnus) sudaro daugybė sistemų bei energijų, būdingų kiekvienam kūnui, bet mums pakanka abstraktaus modelio, todėl jo plačiau neanalizuosime.

Pasaulis sukurtas pagal tam tikrus dėsnius ir jų pažeidimai suformuoja griaunančias struktūras, veikiančias ne tik pažeidėjus, bet ir visą pasaulį. Tie dėsniai veikia mūsų viduje ir išorėje. Juos gali suvokti sugebantys skaityti ženklų ir formų raštą. Kadangi žmonėms tai „Terra inkognito“ (nepažinta žemė), o gal „pamiršta praeitis“, todėl nėra galimybės juo pasinaudoti, nes neįmanoma parodyti saulės neregiui ir papasakoti apie ją kurčiam. Lieka vienintelė savybė suvokti pasaulį – tai sugebėjimas jausti. Praktiškai visi žmonės bando suvokti pasaulį vien protu ir išminčiams pavyksta tai padaryti, geriausiu atveju iki 9%. Pasaulio vidurkis šioje srityje tėra 5%, todėl daugeliui dvasiniai pasauliai visiškai neegzistuoja. Atstatyti savo suvokimo galimybes iki 100% galima tik pasiekus harmoniją tarp širdies ir proto. O tai įmanoma tik subalansavus visas savo energijas. Mentalinė formulė, kurios pagalba galima tai padaryti, gali būti tokia:

„Visos energijos, kurios yra manyje, tebūna tarpusavyje harmoningos ir nė viena iš jų te netampa viršesne už kitas“.

Kad ši formulė būtų veiksminga, meditacijos vadovo ryšio su Dievu laukas turi būti ne mažesnis kaip 500 metrų.

Savaime aišku, kad viena mentalinė forma negali išvaduoti iš visų problemų, kurios kaupėsi dešimtmečius. Be to, už šių formulių turi būti dieviška pasaulėžiūra, o tai užtikrinti gali tik dieviško sąmoningumo ugdymas. Nuo jo priklauso 80% mūsų sveikatos lygio, likę 20% susiję su mityba. Ji turėtų būti vegetariška, valanti iš kūno toksinus.

Surasti gerų šaltinių sąmoningumo ugdymui praktiškai neįmanoma. Pasaulėžiūros formavimui galima naudoti anksčiau minėtą Aleksandro Svijašo knygą „Kaip gyventi be bereikalingų išgyvenimų“. Jo aprašyta pasaulio struktūra pakankamai artima tiesai, nes pagal ją formuojat meditacijas jos veikia. Aš nerekomenduoju aklai taikyti A. Svijašo siūlomų gyvenimo problemų sprendimo būdų, nors ten yra ir gerų idėjų. Gydančiam pasaulio suvokimui praplėsti tinka Vladimiro Megre rašoma knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Išminties „perlų“ galima pasirinkti didžiųjų pasaulio religijų gelmėse, jeigu sugebate nardyti be rizikos nuskęsti.

Žmonių sąmonę galima palyginti su veidrodžiu, kuriame atsispindi išorinis pasaulis. Jeigu veidrodis švarus ir kokybiškas – tai vaizdas jame tiksliai atitinka tikrovę. Deja, mūsų sąmonės dievišku požiūriu yra labai sudarkytos ir pasaulio atspindys jose taip pat, kas neleidžia mums jo suvokti tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Visa mūsų būtis apnikta bioenergetinių, emocinių, mentalinių, astralinių, dvasinių parazitų. Jie yra mūsų viduje ir išorėje už turimų sugebėjimų jausti ribų, todėl aptikti juos, kad galėtume išsivaduoti kartais būna labai sudėtinga. Tam reikia daug pastangų, laiko, kantrybės, valios, bet nemanau, jog nors vienas iš pasukusių tuo keliu nusivils. Praktika parodė, kad rezultatai dažnai pranoksta pačius didžiausius lūkesčius, jeigu jie nebuvo patologiškai hipertrofuoti.

Aprašyti šioje knygoje mūsų būties apvalymo technologijas yra neįmanoma, nes kiekvienas atvejis yra labai savitas ir veiksmingų universalių priemonių beveik nėra. Be to daugeliu atvejų reikalingas labai gilus pažeidimų mechanizmo žinojimas ir atitinkamos dvasinės galios. Taip pat būtina turėti dvasinės diagnostikos galimybes su ne mažesniu kaip 80% patikimumu. Man žinoma vienintelė universali visiems prieinama dvasinio apsivalymo priemonė pasinaudojant religinio egregoro galiomis. Pagrindinė mūsų krašto religija yra katalikiška apaštalų bažnyčia, todėl kalbama bus tik apie tai bažnyčiai priimtinas priemones: nuodėmių lauko be gyvybės atmetimo blokų apvalymui reikia 10 parų iš eilės dalyvauti Šv. Mišiose, priimti Komuniją prieš tai tinkamai atlikus išpažintį. Su gyvybės atmetimo blokais apvalymui reikia 15 mišių. Brandžios karmos sunaikinimui reikia 18 mišių. Jeigu kas nors sutrukdė ir vienos mišios buvo praleistos, prie viso skaičiaus pridedama 2. Praleidus dvi dienas iš eilės, reikia viską pradėti iš naujo. Vidinių ir išorinių prakeikimų apvalymui – 10 mišių. Išsivadavimui iš vampyruojančių struktūrų – 3 mišios. Patologiniai prisirišimai – 4 mišios. Griaunančios informacinės struktūros mentaliniame kūne – 5 mišios. Patologinės emocijos – 2 mišios. Patologinis ego – 7 mišios. Demoniškos programos sąmonėje – 2 mišios. Programos, blokuojančios ryšius su dieviška visata – 7 mišios. Astralinio kūno apvalymui – 5 mišios. Virusinės programos mentaliniame kūne – 20 mišių. Fizinio kūno apvalymas nuo netyrųjų dvasių – 10 mišių. Norint apvalyti fizinį kūną nuo demoniškų dvasių reikalinga egzorcisto pagalba ir dažniausiai daug laiko bei kantrybės, o sėkmės tikimybė apie 50%. Jeigu pavyktų rasti žmogų, turintį ryšio su Dievu lauko dydį per 10.000 metrų – sėkmė garantuota.

Visi vaikai iki keturiolikos su puse metų turi dvigubą globą iš dieviškos visatos, kas suteikia jiems papildomos gyvybinės energijos, reikalingos augimui. Tai bioenergetinė ir emocinė globa. Pereinant iš vaikiškos į suaugusiojo brandą lieka tik emocinė globa, nes pažadinamas sugebėjimas generuoti kuriančias seksualines energijas, o tai yra perėjimas į aukštesnę savarankiškumo pakopą. Šiuos pasikeitimus galima vadinti fizinės brandos virsmu, kuris baigiasi sulaukus aštuoniolikos metų.

Dar vienas virsmas ateina sulaukus trisdešimt trejų metų – tai dvasinės brandos pakopa kai emocinė globa nuimama. Toliau gyvenimo keliu tenka keliauti pasikliaujant vien savo turimomis energijomis, o jos senka greitai ir vis dažnesnis fizinio kūno svečias tampa skausmas.

Mūsų civilizuotas pasaulis ir gyvenimo būdas prisotintas daugybe gyvybines energijas griaunančių faktorių, todėl labai svarbu sumažinti jų kiekį iki minimalaus. Visos pasaulio religijos naudoja pasninką kaip apsivalymo priemonę, bet pasaulyje jo samprata yra neatpažįstamai sudarkyta. Daugelis supranta pasninką kaip atgailos ir savęs kankinimo priemonę, sutapatina jį su liūdesiu, kančia, prievartiniu badavimu.

Pagal dievišką prasmę, pasninkas yra savęs apribojimas nuo to, kas mus griauna ir luošina. Jis didina mūsų gyvybines energijas, gyvenimo džiaugsmą, apvalo toksinus iš kūno. Pasninkas išlaisvina iš patologinių priklausomybių ir gydo nepalyginamai stipriau už bet kokio badavimo būdą. Tik žiauriai suluošintos sąmonės galėjo sugalvoti tai, kad per skausmą ir kankinimus galima padidinti gyvybės energiją. Medikamentinėje medicinoje 75% vaistų veikia pagal „Šoko terapijos“ principą. Tai – botagas nuvarytam arkliui. Dėl momentinio pagerėjimo aukojami gyvenimo metai ir dešimtmečiai, dauginamas luošumas. Per tradicinę mitybą mus aplanko apie 70% ligų, todėl joje slypi nemaži rezervai.

Dieviškas kelias į gyvybinių energijų augimą eina per džiaugsmą į Džiaugsmą ir negalima jo painioti su malonumais, nes jie patiriami per išgyvenimus, o džiaugsmas yra būsena. Malonumai mus pririša ir pavergia, džiaugsmas – atriša ir išlaisvina. Mityba – tai sąmoningumo lygis, todėl galioja dėsningumas: „Pasakyk ką valgai – pasakysiu kas esi“. Mitybos negalima palaikyti prievartos mechanizmais ar valios pastangomis, ji turi sukelti išsivadavimo ir džiaugsmo pojūčius. Naudojami tokie produktai, kurie valo iš organizmo toksinus, normalizuoja medžiagų apykaitą, didina minties greitį. Mityba neturi mūsų pavergti, atimti daug laiko, apie ją neturime galvoti. Reikia tai patikėti pasąmonei pagal dėsnį: „Maitintis kaip kvėpuoti“. Dabartiniame pasaulyje tai padaryti nelengva, bet visiškai įmanoma. Jeigu bandytume pasiekti tobulos mitybos lygį vien turimais produktais, atsidurtume iliuzijų pasaulyje. V. Megre aprašytų meilės erdvių neturime, todėl natūralus kelias kol kas nepasiekiamas. Tai nereiškia, kad mes aklavietėje. Tūkstančius metų žmonija kūrė negyvas erdves ir sukaupė didžiulę patirtį. Reikia daryti tai, ką mokame ir neapsikvailinsime, jeigu sugebėsime sukurti gyvą mentalinę formulę, kuri papildytų mitybos trūkumus iki tobulos:

„Dabar ir ateityje mano kuriančios galios tepapildo mano mitybą iki tobulos“.

Ši forma nesuteikia mums galimybės valgyti kas pakliuvo. Visos aukščiau minėtos sąlygos išlieka. Perskaičiusių šią formulę mityba bus papildyta, jeigu jų kuriančių galių santykinis dydis bus ne mažesnis kaip 10:1, o ryšio su Dievu lauko dydis per 100 metrų. Jeigu sugebėsite iš to, ką turite pasiekti 90% tobulumą, jūsų kuriančios galios papildys iki 100%. Realiai galima pasiekti iki 95%. Visų perskaičiusių aukščiau pateiktą informaciją ir nepasipiktinusių, ryšio su Dievu lauko dydis yra ne mažesnis kaip 110 metrų. Apie 20% perskaičiusiųjų kuriančių galių dydis gali būti mažesnis už kritinį dėl nepakankamo sąmoningumo. Jiems reikėtų dar kartą neskubant perskaityti nuo pradžios visą tekstą.

Atsargiai – netiesiškumas

Įsivaizduokite, kad jūs sviedžiate mažą akmenėlį į langą, o jis, nepažeisdamas stiklo, atsiranda kambaryje. Nieko nesupratę sviedžiate antrą, o tas be jokio garso atšoksta, nes prie stiklo neprisilietė. Sviedžiate dar ir dar… Vieni atšoksta, kiti atsiranda kambaryje be jokio garso. Akmenėliai elgiasi kaip jiems patinka, situacija nevaldoma ir nesuprantama. Neišsigąskite, tai ne burtai. Mikro dalelių pasaulyje tai normalus reiškinys. Jeigu elektronas ar kitokia dalelė priartėja prie neįveikiamo barjero, ji nepaaiškinamu būdu atsiranda kitoje jo pusėje arba atšoksta neprisilietusi. Mokslininkai pavadino šį reiškinį „Tuneliavimo efektu“.

Šio reiškinio pagrindu elektronikos srityje sukurta daug prietaisų: tuneliniai diodai, dinistoriai, tiristoriai ir t. t. Tai prietaisai su „N“ tipo netiesinėmis voltamperinėmis charakteristikomis. Mokslo pasaulyje netiesiškumas nėra naujiena – tai „ Netiesinė geometrija“, Einšteino „ Reliatyvumo teorija“, Maksvelo „Lauko teorija“. Yra užuominų ir apie netiesinę aritmetiką, kur vienas plius vienas ne visada bus du. Sudėję dvi ląsteles, spermatozoidą su kiaušinėliu, gauname nesuskaičiuojamą daugybę ląstelių. Įmetę į dirvą vieną sėklą gauname dešimtis, šimtus, tūkstančius. Gyvajame pasaulyje viskas netiesiška ir mes su savo tiesiniu mąstymu bejėgiai suvokti Dieviškos kūrybos dėsnius. Tiesinius, Mirties pasaulio dėsnius, mes suvokiame puikiai, pagal juos gyvename ir mirštame priimdami tai kaip normalų neišvengiamumą. Skaitome Šv. Raštą, kuriame parašyta, kad mūsų Tėvas amžinas ir sukūrė mus pagal savo paveikslą, bet nesuprantame, jog esame amžini. Tiesa – mes išvaryti iš Rojaus, todėl ir tapome mirtingi, bet gal jau užtenka žudyti vienas kitą. Gal jau laikas suprasti, kad esame broliai ir seserys, tad susiėmę už rankų paieškokime kelio į prarastąjį Rojų. Mylintis Tėvas tikriausiai mūsų niekur neišvarė, o mes patys susitapatinome su mirtimi ir pasilikome joje. Kelias atgal juk neuždarytas ir jau pakanka palaidūnams klaidžioti kančioje. Aišku tai, kad senojo Rojaus nebėra, jis sugriautas. Dvidešimt tūkstančių metų mes kūrėme Pragarą ir, atrodo, neblogas išėjo. Vadinasi kurti mes mokame. Gal atsirastų „pamišėlių“, norinčių kurti Rojų? Jeigu jūs savęs tokiu nelaikote – toliau skaityti neverta.

Savaime suprantama, kad mūsų patirtis šiam etapui netinka. Be to, daugelis gal net neįsivaizduoja kaip tas kūrybos objektas turėtų atrodyti. Tiems, kam tokių problemų iškyla, galiu rekomenduoti anksčiau minėtas V. Megre knygas. Jose yra buvusio Rojaus detalių, be to yra išlikusių „kelio ženklų“ atgal. Tai – Dolmenai. Galima pagal turimas nuotrupas bandyti atkurti senąjį rojų arba kurti naują (naujus). Kuriems patinka senasis – toliau skaityti taip pat neverta.

Rojaus „Projektas“

Nemanau, kad pavyks pateikti tobulą ir pilną projekto vaizdą, todėl skyriaus pavadinime atsirado kabutės. Išminčiai sako: „Tobulumui ribų nėra“, todėl neįmanoma sukurti tobulo projekto. Taigi tai bus ne Rojaus projektas, o kelio į tobulą rojų projektas, nes kūryba yra procesas ir mes negalime iš anksto žinoti kuo tai baigsis. Tai turėtų būti begalinis procesas, kuris niekada nesibaigs. Pradžioje galima numatyti tik kelio pradžią ir kryptį. Kaip nenuspėjama ateitis – taip neprognozuojami kūrybos rezultatai. Senojo rojaus „restauravimo“ idėjos kuriant meilės erdves atsisakiau dėl materialaus pasaulio inertiškumo. Laukti dvidešimt metų kol bus galimybė pradėti man nesinori, nors pati idėja man patinka. Taigi kelio pradžia ne materialiame pasaulyje, reiškia nematoma ir nesunaikinama dėl nepalankiai nusiteikusių ar smalsuolių antplūdžio. Miškininkai žino kaip sunku užauginti medį. Tai daugelio metų darbo vaisius. Jauni daigai labai pažeidžiami ir galimybių išlikti nedaug, jeigu nėra tinkamos priežiūros. Netgi prižiūrint brandaus amžiaus sulaukia vienas iš 1500 sodinukų. Rojaus kūrybos kelio projekto taip pat nelaukia „stebuklai“. Pagal tikimybių teorijos prielaidas vienas iš 1000 „daigelių“ turėtų išlikti. Tai galioja tik tuo atveju, jeigu suformuota kritinė masė. Laikui bėgant idėja materializuosis ir taps pastebima, bet bus pakankamai sustiprėjusi, kad išsilaikytų pasaulyje. Kūrybos kelio kryptis išlieka ta pati: iki begalybės ir begalybėje – tai Rojaus erdvės kūryba. Tai pagrindinė projekto idėja. Ta erdvė gyva, auganti, besikeičianti laike, todėl nenuspėjama ir neprognozuojama. Jos neįmanoma apibūdinti konkrečiomis sąvokomis. Ji turi gimti mūsų viduje, perkeisti mus ir išorinį pasaulį. Senasis rojus sugriuvo kai mes sunaikinome jį savo viduje, todėl ir dabar reikia pradėti nuo savęs. Kad galėtume pradėti darbą, turime išsivaduoti iš mus griaunančių priklausomybių.

Svarbiausios priklausomybės

Pradžioje žmonės gyveno tobuloje žemėje. Jie nepažinojo kančios ir mirties. Jie visada turėjo savyje visas savo Tėvo savybes, bet nesugebėjo jų valdyti, o noras kurti gyvybę buvo didžiulis. Vaikiškas nekantrumas pastūmėjo lemtingam veiksmui. Norėdami greičiau suvokti Tėvo kūrybos paslaptis jie pradėjo ardyti kūrinius manydami, jog iš jų sandaros supras kūrybos procesą. Tūkstančius metų žmonių vaikai laužo savo tėvų dovanotus žaislus ir nesupranta, kodėl tai daro. Beprasmiškas poelgis virto prakeikimu visai žmonių giminei. Griaunanti idėja persmelkė jų pasąmonės ir sąmonės planus ir pavertė juos griovėjais. Žmonės pamiršo savo būties esmę ir daugiau nebesuvokia kam gyvena ir dėl ko. Tai ir yra depresijos epidemijos priežastis pasaulyje. Išsivaduoti iš šios aklavietės galima tik atsisakius tarnauti griaunančiai idėjai, atiduodant visas savo energijas kūrybos idėjai. Toks persikeitimas yra pakankamai sudėtingas ir sunkus procesas, pasiekiamas tik 30% visos žmonijos. Realiame gyvenime galima tikėtis, kad tik apie 1,5% sugebės tai padaryti. Tai ne prognozės, o prielaidos tikimybių teorijos lygyje. Tik tiems, kurie sugebės persikeisti, atsivers „Dievo karalystės“ vartai – kelias į „Gyvybės civilizaciją“. Priklausomybė nuo griaunančios idėjos padarė žmones mirtingus, kas suformavo priklausomybę nuo mirties. Tai buvo prielaidos, leidžiančios valdyti žmones, juos pavergti. Vergiški santykiai suformavo savitus mąstymo principus ir priklausomybę nuo vergiško mąstymo, kuris atėmė galimybę mylėti dieviškai. Pasaulietiška meilė yra viena iš vergiškos meilės rūšių, kuri pavergia savo mylimąjį ir paverčia jį savo nuosavybe. Ji dažnai apipila savo meilės objektą priekaištais, reikalavimais, grasinimais, fizine prievarta arba šliaužioja prieš jį keliais, pilvu, praradusi pagarbą sau ir kitiems. Mylėti dieviškai gali tik laisvas žmogus, jis išlaisvina savo mylimąjį nuo bet kokios priklausomybės priimdamas jį tokį, koks jis yra be jokių sąlygų. Dieviškos meilės energija yra mylinčiojo būties dalis ir nepriklauso nuo išorės sąlygų. Žinoma, kiekvienas trokšta meilės pilnatvės – atsako į savo jausmą. Tai įmanoma tik tarp laisvų žmonių.

Aukščiau paminėtos priklausomybės labiausiai sudarko mūsų sąmonę iki visiško žmogiškumo praradimo. Yra kritinis sąmoningumo lygis kai atstatyti sąmonės jau neįmanoma. Tokie po mirties praranda ne tik kūną, bet ir sielą. Jų sąmonė išskaidoma į dulkes visatoje, nors pakankamai stipri meilės energija gali atstatyti sąmonę iš bet kokio sudarkymo lygio.

Be aukščiau paminėtų yra aibė žemesnio lygio priklausomybių taip pat stipriai sudarkančių mūsų sąmones. Tai platus spektras reiškinių ir jų aprašymui reikėtų daug vietos, o šios knygos formatas uždeda apribojimus informacijai. Be to, skaitytojai iš jos neturės jokios naudos, nes nežino priklausomybių veikimo mechanizmų ir išsivaduoti negalės. Netgi veikimo mechanizmų žinojimas nesuteikia jokių garantijų, jog pavyks išsivaduoti. Tam reikia turėti pakankamą ryšio su Dievu lauko dydį (ne mažesnį kaip 500 metrų) ir aukštą sąmoningumo lygį.

Mes gyvename paradoksaliame (netiesiniame) pasaulyje, o dėsnius, nusakančius jo ypatumus, formuojame pagal tiesinę priklausomybę. Tokiu būdu mūsų sukurti dėsniai netiksliai aprašo tikrovę ir tada tenka įvesti išimtis iš dėsnių. Yra išimčių ir jau paminėtuose dėsningumuose, todėl pasigilinsime į vieną žemesnio lygio priklausomybių rūšį. Tai – patologiniai prisirišimai prie vertybių, įsitikinimų, idėjų, žmonių, daiktų, ir t. t. Jie pavergia, priverčia judėti ratu ir atima galimybę eiti pirmyn, atima pažinimo džiaugsmą, paskandina į kančią. Jeigu kas prisiriša prie žmogaus, pinigų, darbo, gyvenimo, jis juos praranda. Išsivaduoti iš prisirišimų gali tik tie, kurie sugeba išlaikyti egzaminą – „Abraomo egzaminą“. Kai Abraomas po keturiasdešimties, atrodo, beviltiško laukimo metų sulaukė sūnaus Izaoko, jis prie jo labai prisirišo. Sūnus tapo jo gyvenimo tikslu, viltimi. Dievo reikalavimas – žiaurus ir netikėtas tarsi kalavijas pervėrė jo širdį:

- Eik ir paaukok savo sūnų kaip deginamąją auką ant Horebo kalno.

Abraomas pakluso, bet pačią paskutinę akimirką paaiškėjo, kad sūnaus žudyti nereikia. Atsirado aukai tinkamas avinas, o Abraomo paklusnumas buvo užskaitytas kaip teisumas ir jis tapo vertas Dievo malonės.

Šis pasakojimas – tai išsivadavimo iš patologinių prisirišimų mechanizmo aprašymas. Dievo karalystė skirta tik laisviems žmonėms, o surakinti prisirišimų grandinėmis į ją negali pakliūti. Tiems, kuriems pavyksta paaukoti savo patologinius prisirišimus, atsidaro gyvybės energijų šaltiniai, dingsta nesėkmės ir ligos, susijusios su jais.

autorius Alvydas V.