|
Nosies veidrodėlis didelis, juodas. Kaklas tvirtas, raumeningas, su nugaros linija sudaro 45° kampą. Susijaudinęs šuo jį kelia kuo aukščiau, o bėgdamas nuleidžia. Gogas ryškus. Nugara tiesi, tvirta. Juosmuo platus, raumeningas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, raumeningos, nuolaidokos, su nugaros linija sudaro 23° kampą. Krūtinė ilga, ovali, jos apačia siekia alkūnes ar kiek žemiau. Pilvas vidutiniškai įtrauktas. Mentikauliai ilgi, pasvirę 45° kampu, labai prigludę prie krūtinės ląstos.
Petikauliai su mentikauliais sudaro beveik statų kampą. Pečiai raumeningi, kaulėti, dilbiai ovalūs, statmeni, tiesūs, plaštakos tvirtos, truputį pasviros. Alkūnės atsikišusios, bet neturi styroti į šalis. Priekinės kojos ilgesnės už krūtinės aukštį ir sudaro 55 % šuns aukščio ties gogu. Užpakalinių kojų šlaunys raumeningos, plačios. Blauzdikauliai ilgesni už šlaunikaulius. Kelių sąnariai yra ties alkūnių sąnariais. Kulnų sąnariai stamantrūs, tvirti. Letenos sugniaužtos, ovalios, trumpais, suspaustais pirštais. Nagai trumpi, tvirti, tamsūs. Rudimentiniai pirštai šalinami. Uodega riesto kardo pavidalo, apžėlusi tankiais plaukais, siekia kulnų sąnarius ir net pusę slėsnų. Susijaudinęs šuo ją pakelia iki nugaros. Dažniausiai bėga risčia, beveik nelankstydamas nugaros, ištiesta į priekį galva, kiek pakelta uodega (nuo ausų iki uodegos būna beveik tiesi linija). Plaukai tiesūs, šiurkštus ir prigludę; galvos ir ausų kaušeliuose, priekinių kojų, letenų ir pirštų trumpi; kiek ilgesni priekinių kojų užpakalinės dalies iki plaštakų ir užpakalinių kojų iki kulnų; kaklo – ilgesni ir tankesni. Būna ir ilgaplaukių vokiečių aviganių. Tačiau jie neatsparūs orų kaitai. Trūkumai ir ydos: lėtumas, per didelis jaudrumas, bailumas, tingumas; per didelis ar per mažas ūgis, ilgos kojos ir trumpas liemuo; trumpas, bukas, plonas, smailus, mažas snukis; nukarusios, trumpintos ar arti viena kitos ausys; nežirkliška sankanda; dantų stoka; silpni, trapūs dantys; labai minkštas, trumpų ar ilgų plaukų, be pavilnės kailis; pjautuvo pavidalo ar žiedu susukta ant nugaros, nukarusi, iš prigimties trumpa ar trumpinta uodega. Veislė išvesta Vokietijoje. Vokiečių aviganių protėviai ilgus amžius ganė avis, gynė bandas nuo plėšrūnų. Šiaurės ir Centrinėje Vokietijoje vokiečių aviganiai buvo trumpakojai ir stambūs, Pietų Vokietijoje (Viurtemberge) – ilgakojai, smulkesni. Šiuos šunis imta kryžminti, ir XIX a. pab. jų palikuonis pradėta naudoti paieškoms bei karo tarnyboje. 1899.IX.20 vokiečių aviganių draugija priėmė A. Mejerio ir M. Štefanyčio pateiktą pirmąjį vokiečių aviganių standartą. Šie Šunys labai tiko įvairioms tarnyboms, buvo pakankamai atsparūs, todėl veikiai išpopuliarėjo visame pasaulyje. 1976.VIII.30 Pasaulinė vokiečių aviganių augintojų draugija patvirtino naujausią šios veislės standartą. 1977.IV12 veislė užregistruota FCI (Nr. 166b). Literatūros šaltinis: Šunys: Enciklopedija. – V.: Mokslo ir enciklopedijų laidykla, 1995. D.1 / Karolis Masilionis, Vytautas Klova, Adolfas Kuzavinis ir kt. – 220 p.; iliustr.
Vokiečių aviganis| KILMĖS ŠALIS | Vokietija | | VEISLĖS PASKIRTIS | Universalus tarnybinis šuo | | DYDIS | Patino aukštis ties gogu – 60–65 cm, kalės – 55–60 cm. | | KAILIS | Vokiečių aviganių kailis būna trejopas: šiurkščių tiesių plaukų, ilgų šiurkščių tiesių plaukų ir banguotų ilgų plaukų. Pastaroji atmaina mažiausiai vertinama. Kailis gali būti įvairių spalvų, išskyrus baltą: juodas, juodas su rudu, rausvu, gelsvu kojų įrudžiu, pilkas, širmas, juodas su širmu bei širmai rausvu įrudžiu. Labai dažni juodi dengiamieji plaukai. | | PRIEŽIŪRA | Kailiu beveik nereikia rūpintis. Kai šuo šeriasi, specialiomis šukomis iššukuokite negyvus ir išslinkusius plaukus. | | BŪDAS | Sumanus, nuovokus, klusnus, draugiškas, užgaidus, budrus, narsus, ūmus, pasitikintis savimi, savarankiškas, nepriklausomas. Puikus sarginis šuo, nepaprastai ištikimas šeimininkui ir jo šeimai. | | DRESŪRA | Visame pasaulyje vokiečių aviganiai rengiami specialioms tarnyboms, nes tinka bemaž visoms, o kai kurioms naudojami tik jie. Klusnumo varžybose pranoksta kitas veisles. Mielai mokosi komandų ir greit išmoksta. Šis šuo dievina šeimininką ir nepaprastai trokšta jo palankumo. Jei neturite laiko žaisti su šunimi, nepirkite vokiečių aviganio. Kilmės šalyje šie šunys vis dar saugo bandas. | | ELGESYS SU KITAIS GYVŪNAIS IR ŽMONĖMIS | Vokiečių aviganiai sutaria su kitais šunimis, kambariniais gyvulėliais ir vaikais, jei buvo tinkamai išauklėti, bet neprašytų svečių neįleis. Jie pripranta prie savo valdų – taigi nelinkę pabėgti. | | MANKŠTA | Vokiečių aviganių savininkai dažnai nepaiso šuns noro tarnauti šelmininkui. Šiam šuniui nesmagu trintis po namus ir nieko neveikti. Įstokite į veislės klubą ar kitą organizaciją ir drauge su šunimi dalyvaukite vikrumo, klusnumo ar kitose varžybose, jei norite, kad šuo būtų fiziškai ir psichiškai sveikas. Visiems dideliems šunims, vokiečių aviganiams irgi, augant reikia daug energijos, kad galėtų formuotis kaulai, sąnariai ir raumenys. Tuo metu per daug mankštintas ar per mažai šertas šuo visą gyvenimą bus ligotas. Jam gerai būdoje lauke, tačiau šuo turi daug judėti ir nestokoti šeimininko dėmesio. | | PASTABOS | Vokiečių aviganis – vieninte1ė veislė, kurios reikalais rūpinasi pasaulinė skėtinė organizacija. Jos buveinė Vokietijoje, šiam veislės klubui priklauso per pusę milijono žmonių šešiasdešimtyje šalių. |
Literatūros šaltinis: Šunys: Enciklopedinis žinynas. – AKTĖJA. / Versta iš "The dog encyclopedia" Esther J.J. Verhoef – Verhallen, iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė – 272 p.; iliustr. |
