Šuns atsiradimas

spalio 9, 2012 in Augintiniai

Šuns kilmės istorija

Šuo, arba naminis šuo (Canis familiaris), yra priskiriamas šunų (Canidae) šeimai, plėšriųjų (Carnivora) būriui. Tai seniausias, XII – VII tūkstantmetį pr. Kr. prijaukintas naminis gyvūnas.

Vienų mokslininkų duomenimis, šuns protėviai buvo vilkas, šakalas ir lapė, kitų – vilkas ir šakalas, dar kitų – vilkas. Anatominiai tyrimai rodo, kad šuo turi vilkui būdingus apskritus vyzdžius, lygiai tiek pat dantų (42), tokios pat sandaros krūminius dantis ir panašią kaukolę. O genetiniais tyrimais nustatyta, kad būtent su vilku šunį sieja chromosomų skaičius (78). Vilkas ir šuo serga tomis pačiomis ligomis, turi tų pačių parazitų. Panaši šuns ir vilko elgsena. Abu, kai patenkinti, vizgina, o išsigandę pabruka uodegą, abu užpykę išsišiepia ir urzgia. Sulaukėję šunys (Dingas, Parijai) visai kaip vilkai buriasi į gaujas ir paklūsta jų vadams – stipriausiems ir gudriausiems. Naminis šuo tokiu vadu laiko šeimininką, o savo gauja – jo šeimą, kitus šeimos šunis, naminius gyvulius. Prijaukintas vilkas prisiriša prie žmogaus ne mažiau negu šuo, o vilkiukai elgiasi kaip jauni šuniukai. Kalės, kaip ir vilkės, nėštumas trunka 61–65 paras. Vadoje 4–8 šuniukai. Šunys, kaip ir vilkai, gyvena 12–16 metų. Nors šunys vilkų vengia, kartais net paniškai bijo, vis dėlto eskimų šuo kartais nuseka paskui vilkę arba vilkas suvilioja kalę. Ši iš vilkų rujos sugrįžta, o patiną vilkai papjauna.

Pasak amerikiečių mokslininkų, kildinančių šunis iš vilkų, žmonės pradėję su jais bendrauti prieš 20 000 metų. O prieš 12 000 metų šunys jau buvo paplitę visame pasaulyje. Veikiausiai žvėrių gaujas prie žmonių gyvenviečių traukė maisto atliekos. Žmogui labai pravertė žvėries uoslė, klausa, budrumas, pagaliau – jėga ir plėšrumas, todėl jis vis dažniau užsiaugindavo prijaukinto vilko jauniklių. Tapę ištikimi žmogui kaip galingesniam, plėšrūnai pradėjo jį ginti, pakluso nurodymams – saugoti turtą, medžioti. Kai išnyko stambūs ir negreiti žvėrys – mamutai, stumbrai, plaukuotieji raganosiai, taurai – žmogus pradėjo medžioti eiklias antilopes, arklius, elnius. Juos susekti ir pavyti galėjo tik greitakojis plėšrūnas. Kaip tik toks buvo šuns protėvis.


Konkretūs žmogaus poreikiai sąlygojo kruopščią šuns protėvių atranką, o vėliau – jų kryžminimą. Formavosi veislės. Š. Europos upių ir ežerų pakrantėse tarp suakmenėjusių geldučių rasta jomis mitusių keturkojų, panašių į vilkus, suakmenėjusių liekanų. Iš iškilų smilkinkaulių ir trumpų snukių matyti, kad „geldutiniai“ gyvūnai nebuvo visai laukiniai. Mat žmogaus jaukinamų gyvūnų kaukolės smegeninė dalis paprastai padidėja, snukis sumažėja. Vadinasi, šunų protėviai prie žmonių gyveno jau ankstyvajame neolite (V – II tūkstantmetį pr. Kr.)

Šveicarijos durpynuose buvo surasta nedidelių smailianosių, panašių į dabartinius špicus, naminių šunų kaukolių. Nustatyta, kad tokius šunis neolite augino palafitų, t.y. polinių gyvenviečių, žmonės. Pastatai ant polių, įkaltų seklumose atokiai nuo Europos upių ir ežerų, Baltijos krantų, saugojo žmones nuo užpuolikų. Pelkinio, arba durpinio, polinio šuns (Canis familiaris palustris Rütimeyer) kaulai buvo plonesni už „geldutinio“, snukis trumpesnis, kaukolės smegeninė dalis didesnė. Labai panašius šunis Azijoje augina Sumatros salos šiaurinės dalies gyventojai batakai. Iki XIX a. pabaigos batakams priklausančios tobų grupės gyventojų būstai buvo statomi ant 2 – 5 m aukščio polių. Maži, vikrūs keturkojai lengvai ropštėsi ilgomis kopėčiomis, budriai saugojo namus.

Manoma, kad iš polinių šunų yra kilę špicai, šnauceriai, pinčeriai ir kai kurie terjerai. Netoli Sankt Peterburgo, prie Ladogos ežero, tarp polinių gyvenviečių liekanų iškasti didesnio šuns (Canis familiaris Inostranzewi Anuczin) griaučiai. Iš tokių kildinti šiaurėje paplitę vilkiniai ganymo šunys. Į pietus nuo šio radinio buvo iškasta kito šuns (Canis familiaris Putjatini Studer) liekanų. Jo kaukolė labai panaši į laukinio Australijos dingo, veikiausiai kilusio iš naminių Eurazijos šunų.

Žalvario amžiaus (V–III a. pr. Kr.) aukurų pelenuose Austrijoje rasta kaukolių, kurios priklausė panašiems į dabartinius skalikus, veikiausiai medžiokliniams šunims (Canis familiaris intermedius Woldrich). Tie šunys buvo aukojami dievams – taigi labai vertinami. Kitas bronzos amžiaus keturkojis – vadinamasis bronzinis šuo (Canis familiaris optimae Jeitteles), kurio griaučių surasta Čekijoje, – laikomas vokiečių, škotų ir kai kurių kitų aviganių protėviu.

Iš labai didelio šuns (Canis familiaris decumanus Nehring), apie kurį nedaug žinoma, turėjo atsirasti doginiai šunys. Š. Europoje, Skandinavijos kalnuose iškasama panašių į laikas, vadinamųjų briedinių šunų liekanų. Su šiais šunimis medžiota V–IV a. pr. Kr.

Iš archeologinių radinių matyti, kad prieš penketą tūkstantmečių šunų laikyta Eurazijoje, Afrikoje ir Š. Amerikoje. Jie buvo sarginiai, medžiokliniai ir aviganiai. Kai kurios tautos šunis garbino. Afrikoje turėta puikių medžioklinių šunų, aplenkdavusių gazelę ir užšokdavusių ant trijų metrų aukščio molio sienos ar termityno. Kai kurių Afrikos genčių papročiai iki šiol draudžia mušti ir barti svečio šunį – liepia jį vaišinti, kitur šuo net iškilmingai laidojamas, jam atminti aukojama ožka ar kitas gyvulys. Dar kitose gentyse iškilmingai aukojamas pats šuo.

Senovės Egipte (IV–III a. pr. Kr.) liesi ilgakojai šunys (Canis familiaris Leineri Studer) puikiai persekiojo priešusn ir medžiojo. Egipto aristokratų numylėtinis saliukis pavaizduotas jų kapų freskose, tapytose prieš 4 tūkstantmečius. Veikiausiai egiptiečių ilgakojai šunys yra kurtų protėviai. Pasak legendos, jiems teko garbė Nojaus arkoje atstovauti šunų giminei. Kai arka prakiurusi, šuo nosimi užkimšęs skylę. Egipto aristokratų kurtukas basendžis žavėjo tarsi iš nuostabos suraukta kakta ir kamščiatraukio pavidalo uodegėle, savarankiškumu bei švara. Jis, kaip ir anglų parsigabentas jo dabartinis palikuonis, beveik nelojo, smagiai šokinėjo aukštoje žolėje, dairydamasis paukščių.

Į Egiptą, Romą, Atėnus šunų atveždavo finikiečių pirkliai. Senovės egiptiečiai, pasak graikų istoriko Herodoto, gedėdavo kritusio šuns tarsi artimo žmogaus – visi šeimos nariai skusdavosi galvas plikai ir ilgai nieko nevalgydavo. Kiekviename mieste buvo šunų kapinės, į kurias gabendavo balzamuotus palaikus. Šuns žudiką kartais bausdavo mirtimi. Panašiai elgėsi ir persai. Graikų matematiko Pitagoro liudijimu, egiptiečiai prie mirštančio žmogaus prikišdavę šunį, kad šis paimtų sielą. Šuns – palydovo į mirusiųjų karalystę ir jos sargo idėja gyvavo ne vien Egipte, bet ir senovės Graikijoje bei Romoje, Indijoje, Irake, Meksikoje. Meksikos teritorijoje senieji Amerikos žemyno gyventojai inkai turėjo šunų, panašių į taksus, buldogus ir aviganius. Mirus žmogui, užmušdavo jo šunis ir laidodavo drauge. Šunys su žmonėmis atkeliavo į Ameriką iš Azijos per šiuos žemynus jungusią sausumą ties dabartiniu Beringo sąsiauriu.

Graikų mituose minimas didžiulis trigalvis šuo Cerberis, kuris įleidžia mirusiuosius į požeminę karalystę ir puola bėgančius iš pragaro, o indėnų patavatumių sakmėse – Didysis Šuo, gelbstintis pasaulį nuo pražūties. Įvairiose pasaulio vietose būta didelių ir stiprių šunų. Galingi dogo ir mastifo protėviai molosų šunys dalyvaudavo karuose. Aptaisyti šarvais ir antkakliais su styrančiais peilių ašmenimis, jie pralauždavo priešų gretas ir išblaškydavo kariuomenę. Iš jų kildinami visi stambesnieji dabartiniai šunys.

Senovės Graikijoje ir Romoje šunų auginta daug ir įvairių. IV a. pr. Kr. graikų filosofas Aristotelis aprašė tuometines šunų veisles ir nurodė, kad jos kilusios iš Epyro žemės, Kirenės miesto Š. Afrikoje, Egipto ir Indijos. Aristokratų sarginiai molosai dieną būdavo prirakinti grandinėmis, o naktį lakstydavo palaidi. Romėnai labai vertino medžioklinius šunis. Apie šunis daug rašė Romos valstybės veikėjas Ciceronas, poetas Ovidijus, mokslininkai Varas (I a. pr. Kr.) ir Plinijus Vyresnysis (I a.). Kolumela (I a.) veikale „Apie žemdirbystę“ aprašė šunų teikiamą naudą ir kokie turi būti ganymo bei sarginiai šunys. Geras bandšunis, pasak Kolumelos, yra stiprus ir greitas, kad pavytų ir įveiktų užpuoliką vilką. Sodybos sargas turi būti didelis, skardžiabalsis, juodas – kad naktį vagis jo nematytų, o dieną baisėtųsi. Be to, šuo neturi būti pernelyg piktas, kad nepultų svečių. Senovės romėnų amfiteatruose galiūnai molosai kaudavosi su gladiatoriais, laukiniais žvėrimis. Europos šiaurėje germanai turėjo puikių medžioklinių šunų: skalikų, pėdsekių, kurtų, taip pat bebrinių, šerninių ir lokinių šunų. Alemanai III a. už medžioklinio šuns vagystę ėmė 12 šilingų baugą (už arklio – 6, jaučio – 3 šilingus).

Viduriniaisiais amžiais medžioklę imta laikyti vienu tauriausių, garbingiausių ir gražiausių užsiėmimų. Medžioklė išpopuliarėjo Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje. Augo medžioklių pilys, atsirado daugybė šunidžių, gausybė šunų prižiūrėtojų ir dresuotojų. Neretai šunis augindavo vienuoliai. XI a. Prancūzijoje atsirado parforsinė medžioklė – šuo buvo pratinamas persekioti kurios nors vienos rūšies gyvūnus, nekreipti dėmesio į kitus ir nesiblaškyti. XVII a. Prancūzijoje medžioklės būdavo rengiamos su iškilmingomis dvaro ceremonijomis. Geras šuo pajėgdavo persekioti žvėrį 8–9 valandas ir buvo vertinamas labiau už baudžiauninką. Beje, iki parakinio šaunamojo ginklo atsiradimo šernų ir kitų žvėrių medžioklėse žūdavo šimtai šunų. Juos imta šarvuoti, sužeistus gydyti. Atsirado traktatų apie šunų priežiūrą ir gydymą. Žinovai rekomenduodavo po medžioklės šunis laikyti šiltai, šerti iš švarių medinių dubenėlių, egzemą gydyti jūros vandeniu. Atsirado šunų gydyklų. Išradus paraką, medžioklinių šunų reikėjo mažiau, bet nuovokesnių, tiksliai vykdančių šaulių nurodymus, padedančių pataikyti į laimikį.

Nuo XII a. Anglai rengdavo šunų kovas su buliais, o XIX a. Paplito žiurkių pjudymas terjerais. Vėliau šios pramogos uždraustos. Šunis dresuodavo ir keliaujantys cirko artistai. Ant užpakalinių kojų stovintis šuo buvo didelė cirko įdomybė. Ilgainiui atsirado sudėtingesnių, įvairesnių triukų su šunimis.

Renesanso laikais šunys vėl tapo aristokratų numylėtiniais, kaip kadaise Senovės Rytuose, Egipte ir Romoje. Didikai eidavo pasivaikščioti su dideliais kilmingais šunimis, o rūmų damos lepindavo mažus dekoratyvinius šunyčius. Todėl daugybė gražių šunų puikuojasi XV–XIX a. Europos dailininkų A. Diurerio, S. Botičelio, P. Dela Frančeskos, A. Mantenijos, Ticiano, H. Boscho, P. Breigelio Vyresniojo, P. P. Rubenso, D. Kanaleto, F. Ch. Gojos paveiksluose.

1859 m. Anglijos mieste Niūkaslyje prie Taino įvyko pirmoji pasaulyje šunų paroda. Joje dalyvavo 50 pointerių ir seterių. 1873 m. Londone įsikūrė pirmasis pasaulyje šunų klubas (English Kennel Club). Jame pradėta rašyti šunų kilmės knyga. 1875 m. JAV įvyko šunų paroda, 1884 m. Įsisteigė šunų klubas. 1898 m. šunų klubas įsteigtas Italijoje. Vėliau imta steigti atskirų šunų veislių klubus.

Nuo seno žmonės valgė šunieną. Iki šiol ja prekiaujama Š. R. Kinijoje. Mėsai skirti šunys tukinami kaip paršai. Šuniena tebėra didelis skanėstas Sumatros, Taičio ir Havajų salų gyventojams. Kai kuriose Afrikos gentyse ji iki šiol laikoma skanesne už avieną. Europoje didžiausi mėsinių šunų turgūs buvo Prancūzijoje ir Vokietijoje. XIX a. viduryje beveik kiekviename vokiečių kaime veikė bent viena šunienos parduotuvė: šią mėsą valgė ir skurdžiai, ir turtuoliai.

Viduriniaisiais amžiais iš šunų odos darydavo rankinukus, pirštines, avalynę, iš kailio – kepures. Dabar tai draudžiama. Tik iššukuota ilgaplaukių šunų pavilnė naudojama mezgimui.

Nuo seno žmonės buvo linkę varyti iš namų nebereikalingus šunis. Benamiai šunys platino užkrečiamąsias ligas, todėl imta juos naikinti. XX a. pradžioje daugelyje V. Europos šalių tokių šunų nebeliko. Lietuvoje jie gaudomi: nusenę ir ligoti neskausmingai sunaikinami, o sveikiems surandami šeimininkai arba jie naudojami medicininiams eksperimentams.

Šunis, kaip bandomuosius gyvūnus, nuo seno skrodžia anatomai ir fiziologai, į kosmosą siuntė eksperimentinės medicinos specialistai. Nepaisant visuomenės nepasitenkinimo, kasmet mokslo tikslais nukankinama 100 milijonų gyvūnų, iš jų šimtai tūkstančių šunų.

Lietuvos gyventojai šunis augino jau mezolite (VIII–V a. pr. Kr.). jų kaulų rasta Galubalio ir Turlojiškės pelkėse (Marijampolės raj.). Šunų būta medžioklinių, sarginių ir mėsinių. V–VIII a. medžioklė buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis. Daug medžioklinių ir sarginių šunų auginta XIII a. kartu su Vytauto Didžiojo atsigabentais totoriais XIV a. Lietuvoje atsirado šiurkščiaplaukių kurtų ir ilgaplaukių skalikų. 1566 m. II–ajame Lietuvos statute minima 11 šunų grupių ir veislių: kiemsargiai, žvėrių sekikai, kurtai, vižlai, bebriniai šunys, bretonai, skalikai ir kt. Geras šuo buvo vertas 3 arklių ir iki 6 karvių. Nuo XIV a. dvaruose buvo valstiečių šunininkų. Jie šunis augino, dresavo, prižiūrėjo, vedė į medžioklę ir gydė. Valstiečiai bebrininkai prižiūrėjo bebrinius šunis, skirtus Lietuvoje paplitusiai bebrų medžioklei. 1525 m. didysis kunigaikštis Žygimantas I Prūsijos kunigaikščio Albrechto garbei surengė medžioklę, kurioje nukentėjo apie šimtas šunų. Toli gražu ne visus pavyko išgydyti, nes veterinarijos žinios dar buvo skurdžios. Pavyzdžiui, pasiutusio šuns įkąstą sveiką šunį mesdavo į vandenį, kad nepasiustų

XVI a. austrų keliautojas Z. fon Herberšteinas yra aprašęs stumbrų medžiokles Augustavo ir kituose miškuose. Šunys atvarydavę kelis stumbrus pasislėpusiems medžiotojams, ginkluotiems ietimis. XVI a. strėles ir ietis jau keitė muškietos – paraku užtaisomi dagtiniai šautuvai. Žiemą muškietomis šaudydavo skalikų aptiktas ir išvarytas iš guolių meškas. Tobulesni dvivamzdžiai šautuvai pavertė medžioklę ne tokia pavojinga pramoga. Turėti gerų medžioklinių šunų buvo garbės reikalas.

1919–1940 m. iš medžioklinių daugiausia buvo lietuvių skalikų, kiek mažiau – taksų, foksterjerų, anglų ir airių seterių, pointerių, spanielių ir kurtsharų. Nemažai šunų buvo atsivežama iš Vakarų šalių. Užsienyje už veislinį šunį reikėjo mokėti 2–3 tūkstančius litų.

Buvusį šunų gausumą rodo visoje Lietuvoje pasklidę „šuniški“ upių, ežerų, pelkių ir kalvų pavadinimai: Šunupis, Šunabala, Kalės pelkė, Kaliakalnis ir kt.

1261 m. Malalos kronikoje rašoma, kad lietuviai garbinę kalę Žvorūnę, aukodavę jai aukas. Lietuviai skyrė Didžiojo Šuns, Mažojo Šuns ir Skaliko žvaigždyną, Šuns žvaigždę. Pavasarį jie kepdavo apeiginę duoną, o iš tešlos pagrandų – bandelę šuniui, kad javai derėtų. Tikėta, kad jei šuo nesmagus, namie būsią nesmagu, jei gerinasi ir uodegą vizgina, ateisianti laimė ir džiaugsmas, o jei šuo žolę ėda – lysią.

Artimiausi vilko giminaičiai – laikos.

Literatūros šaltinis:
Šunys: Enciklopedija. – V.: Mokslo ir enciklopedijų laidykla, 1995. D.1 / Karolis Masilionis, Vytautas Klova, Adolfas Kuzavinis ir kt. – 220 p.; iliustr.